Siurrealizmas yra meno judėjimas, atsirandantis 1920 m. Europoje.
Siurrealizmo judėjimas Indonezijoje prasidėjo šeštajame dešimtmetyje, kur tokie menininkai kaip Affandi ir S. Sudjojono savo mene pradėjo tyrinėti siurrealizmo techniką ir stilius.
Vienas iš garsių Indonezijos siurrealizmo meno pavyzdžių yra „Affandi“ paveikslas, pavadintas peizažu iš viršaus, kuriame yra moteris, kuri atrodo tarsi skraidanti ore.
Indonezijos siurrealizmo menas dažnai atspindi socialines ir politines problemas šalyje, o menininkai naudoja simbolius ir metaforas vyriausybei ir visuomenei kritikuoti.
Indonezijos menininkai, tokie kaip FX Harsono ir Heri Dono, garsėja savo darbais, kurie sujungia siurrealizmo elementus su Indonezijos pop ir tradicine kultūra.
Vienas iš jaunų menininkų, išsiskiriančių Indonezijos siurrealizmo judėjimu, yra Eko Nugroho, kuris dažnai naudojasi freskos ir graffiti metodais, kad apibūdintų gyvenimą dideliuose Indonezijos miestuose.
Indonezijos siurrealizmo menas taip pat dažnai apima gamtos elementus, tokius kaip gyvūnai, augalai ir peizažai, kurie rodo žmonių ir gamtos santykį.
Daugelis Indonezijos menininkų, įkvėptų garsių siurrealizmo menininkų, tokių kaip Salvadoras Dali ir Rene Magritte, kūrinių, ir savo darbams kurti naudoja tokius metodus kaip koliažai ir fotomontažas.
Siurrealizmo judėjimas Indonezijoje vis dar auga šiandien, nes vis daugiau jaunų menininkų, besidominčių šia technika ir stiliumi.
Indonezijos siurrealizmo menas taip pat tapo pasaulinio šiuolaikinio meno judėjimo dalimi. Menininkų darbai, tokie kaip Agus Suwage ir Titarubi, eksponuojami galerijose ir muziejuose visame pasaulyje.
