Filmo teorija pirmą kartą atsirado Indonezijoje šeštajame dešimtmetyje, kai filmas išpopuliarėjo tarp žmonių.
Kino teorija Indonezijoje greitai vystėsi devintajame dešimtmetyje, kai daugelis universitetų atidarė kino studijų programas.
Viena iš didžiausių Indonezijos filmo teorijos figūrų yra Arifin C. Noer, žinomas kaip režisierius ir kino kritikas.
Indonezijos kino teorija dažnai sutelkta į socialinius ir politinius filmų aspektus.
Skonio ar jausmo samprata dažnai laikoma svarbia Indonezijos kino teorijoje ir dažnai naudojama apibūdinti auditorijos patirtį.
Indonezijos filmų teorija dažnai atsižvelgia į kultūros ir istorijos kontekstą aiškinant filmą.
Postkolonializmo samprata dažnai naudojama Indonezijos kino teorijoje apibūdinti Indonezijos ir jos kolonijinių šalių ryšį.
Indonezijos filmų teorija dažnai pabrėžia moterų vaidmenį filme, tiek kaip pagrindinis veikėjas, tiek kaip scenarijus bei scenaristas.
Vietos išminties koncepcija dažnai naudojama Indonezijos kino teorijoje apibūdinti Indonezijos kultūros unikalumą aiškinant filmą.
Kai kurios Indonezijos filmų teorijos labiau orientuotos į techninius filmo aspektus, tokius kaip kinematografija ir garso dizainas, o ne pasakojimo ar socialiniai aspektai.
