Utilitarizmas yra etinė teorija, teigianti, kad teisingas veiksmas yra veiksmas, kuris suteikia didžiausią naudą žmonių skaičiui.
Utilitarizmo sampratą pirmiausia pristatė britų filosofas Jeremy Benthamas XVIII amžiuje.
„Bentham“ plėtoja utilitarizmo principą, siūlydamas mintį, kad žmogaus laimė yra pagrindinis jų egzistavimo tikslas, ir bet kokie veiksmai turi būti vertinami atsižvelgiant į teigiamą poveikį žmogaus laimei.
Indonezijos kontekste utilitarizmas buvo naudojamas daugelyje viešųjų politikos vietų, pavyzdžiui, plėtojant infrastruktūrą ir aplinkos apsaugą.
Utilitarizmo taikymą infrastruktūros plėtros politikoje galima pastebėti iš vyriausybės pastangų padidinti viešojo transporto prieinamumą ir komfortą, kuris, tikimasi, pagerins bendruomenės gerovę.
Tuo tarpu utilitarizmo taikymą aplinkos apsaugoje galima pastebėti iš vyriausybės pastangų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir pagerinti oro kokybę, kuri, tikimasi, pagerins bendros žmogaus gerovę.
Tačiau Utilitarizmo kritika taip pat kilo Indonezijoje, ypač atsižvelgiant į žmogaus teises ir socialinį teisingumą.
Kai kurie kritikai mano, kad utilitarizmas yra per daug orientuotas į daugumos naudą ir ignoruoja mažumos interesus.
Be to, kritikai taip pat pabrėžia naudos ir nuostolių matavimo problemą, kurią dažnai sunku išmatuoti objektyviai.
Nepaisant to, utilitarizmas išlieka viena iš svarbių etinių teorijų Indonezijos kontekste ir yra naudojamas kaip vadovas daugelyje viešosios politikos.
